Mes su dideliu malonumu klausomės Tavo dainų ir gėrimės jų atlikimu. Puikiai atrodai scenoje! Rodos, ko daugiau reikia – tik palinkėti sėkmės ir ištvermės. Tačiau, Valdai, labai nuoširdžiai savo ir visų savo draugų bei artimųjų (beje, Tavo gerbėjų =) ) vardu noriu palinkėti vieno dalyko – STIPRYBĖS! Stiprybės ne tik siekiant užsibrėžto tikslo, bet ir dvasinės.

Žinok, pavyduolių bei kvailių, kurie juodins, šmeiš, kalbės nesąmones, regs intrigas apie žmones, kurie už juos pranašesni, visada buvo ir bus. Tokiu būdu jie stengiasi išsikovoti sau vietą po saulę, nes kitaip kvailys prasimušti tiesiog nesugeba. 

Valdai, nekreipk dėmesio į vulgarias, juodinančias ar žeidžiančias žinutes! Patikėk, jas rašo asmenys, kurių net žmonėmis vadinti nesinori – tai tiesiog degradai! Tokio stiliaus žinutėse ar komentaruose vien tik keiksmažodžiai, vulgarybės ir daugybė gramatinių klaidų! Juk pasakyti nesąmonę – proto nereikia =).

Ir visiškai nereikia teikti reikšmės kitų vertinimui. Galima atsižvelgti į konstruktyvią, korektišką kritiką, tačiau į kažkokius įžeidinėjančius vapaliojimus – nusispjauti! O dar geriau – įsisąmoninti, kad ant tokių „ligonių“ negalima pykti, jų tiesiog reikia gailėtis. Reikia ignoruoti beprasmius komentarus! Brudui padarius juodą, purviną darbą malonu matyti kaip kitas dėl to išgyvena! Na, yra tokia „žmonių“ rūšis ir su tuo, deja, reikia susitaikyti. Vienintelis būdas juos sutramdyti, dar kartą kartoju, VISIŠKAS JŲ IGNORAVIMAS.

Žinai, Valdai, kažkada dainininko Arvydo Vilčinsko (ypač išgarsėjusio su daina „Grįžtu namo“) repertuare buvo ir tokia daina „Gyvenimas prabėgo šuoliais“, kurioje skambėjo tokie žodžiai:

Jeigu skausmas žiaurus
Tavo širdį suspaus,
Nesakyki žmonėms,
Žiaurūs jie – neatjaus.

Jeigu laimės žvaigždė
Tau kada užtekės,
Nesakyki žmonėms,
Nes jie tau pavydės.

Jeigu skausmas kankins
Ar bus laimės diena,
Tu ir juokis, ir verk
Visuomet paslapčia.

Gyvenimas kartais būna neteisingas... Ir žinok, jog kiekvienas mūsų: ir KĮŽ‘o dalyviai, ir rašantys jums laiškus bei atsiliepimus, ir TV ekranų žvaigždės, žodžiu, visi mirtingieji – turim įvairiausių kompleksų ir nusivylimų savimi. Čia kaip Deivio „Karlsono dainelėje“: „...Vienam gyventi trukdo ausys, kitam – liemuo lyg pagalys...“ =)

Dar labai daug Tau norėtume parašyti nuoširdžių ir gražių žodžių bei palinkėjimų...

Didžiausios sėkmės ir stiprybės Tavo pasirinktame kelyje! Džiugių, smagių ir Tavo svajas išpildančių dienų!

 Mes už Tave – Jurgita ir kiti Tavo gerbėjai, tarp kurių yra ir mamos, ir tetos =) Vilnius

P.S. Perduok linkėjimus Grūdui, Romui, Skaistei, Audriui ir Evelinai. Jie patinka ne tik todėl, kad apie Tave nuo šou pradžios kalbėjo gražiai ir pagarbiai, bet ir kaip puikūs atlikėjai. Sėkmės jums visiems!

Kadangi viską stebėjau iš šono, daugelis dalykų man matėsi daug geriau, nei Tau pačiam ar kitiems KĮŽ3 gyventojams. Tu turi pasakišką balsą! Ir niekada netikėk tais, kurie sako kitaip. Daugelis tegali Tau pavydėti ir patikėk – pavydi!

Tuos šeštadienius, kai sėdėjai prie karštojo mikrofono, rodei aukščiausią lygį! Likau sužavėta! Sakau nuoširdžiai =). Dainuodavai su tokia aistra ir atsidavimu.

Finalas Šilutėje apskritai buvo iš visų KĮŽ finalų pats geriausias. Sukrėtė ne vieną iki sielos gelmių.

Atrodė, kad dainos tekstas įsikūnijo į Tave ir Tu išties tapai tuo „mergišiumi“, viliojančiu ištekėjusią damą =). Tai atnešė vaisių – žmonės Tavimi patikėjo.

Tikrai, visi lieka toli už nugaros Tavajam vokalui. Atsipalaiduok! Būk toks nuoširdus, koks buvai. Pasitikėk savimi. Parodyk savo charakterį. Žinau, jog esi stiprus žmogus. Įrodei tai daug kartų. Aš Tavimi tikiu! Manau, tikiu ne aš viena. Ir manau, jos esi vertas kitų tikėjimo ir pasitikėjimo. Tau nereikėjo laimėti šio šou. Tau reikia iki galo daryti tai, ką moki ir daryti tai geriausiai kaip tik sugebi! O Tu tikrai sugebi daug.

Žinau, kad neskaitai forumų. Aš atidžiai viską seku ir sakau Tau – TU PATINKI ŽMONĖMS. LABAI!!! Tiesiog yra tokia taisyklė – „kiek žmonių, tiek ir nuomonių.“ Visiems niekada neįtiksi. O ir nereikia!

Tik išskirtinumo dėka esame unikalūs. Kiekvienas kitoks, savotiškas ir tuo nuostabus. Visi kažkada esame sulaukę patyčių, nepritarimo, užgauliojimų dėl vienų ar kitų savo ypatybių. To neišvengiau aš, neišvengė kiti, neišvengsi ir Tu. Tuo labiau, kad esi visiems matomas. Visų kalbų objektas. Nepamiršk, jog tokį kelią pasirinkai pats! Turėjai žinoti, koks sunkus jis gali būti, Ir jei jau pasiryžai ateiti, eik iki galo! Su šypsena veide. Tvirtu vidumi. Be ryškių emocijų. Parodyk koks stiprus gali būti!

Mano patarimai. Stebėk įrašus po koncertų. Koreguok save. Esi protingas vaikinas. Todėl mokykis iš klaidų. Ir kuo greičiau tai darysi, tuo didesnį pranašumą įgysi.

Labai norėjau po koncerto Jurbarke prie Tavęs prieiti, bet aš ne mažvaikė ir su vaikučiais stumdytis nenorėjau =) Galbūt geriau bendrausiu su Tavimi laiškais. Arba prieisiu prie Tavęs po kito koncerto =).

Vitalija (Jurbarkas)

Mielas, Valdai,

Nesam pažįstami. Tavo dainos šaunios, ačiū! Nemanau, kad gražu žmogui siūlyti savo nuomonę, t.y. rašyti šį laišką, bet ką gi padarysi, kad jau tapot tokie vieši, lyg visų – rašau šį laiškelį, tarsi siūlydama draugo petį – o gal norėsis atsiremti, gal pravers kurią akimirką...

Vieno prašau ir linkiu – niekad nepalūžti, nepasiduoti, nepavargti nuo nuolat likimo siūlomų kliaudžių ir išmėginimų. Ir bandyti laikytis kuo toliau nuo žmonių – kiaulių (iš visų jėgų, o tai taip neretai nepakeliamai sunku!). Vienoj apie jus rodomoj laidoj „KĮŽ3. Naktis“ buvo tokia mintis – gaila, kad prisimenu tik labai apytiksliai: „neik prie kiaulių – išsitepsi ir tai joms labai patiks.“ Subtiliam žmogui turbūt visam pasauly ne itin lengva gyventi, o mūsų Lietuvėlėj tai jau tikrai. Duok, Dieve, kad aš klysčiau, bet, manau, kad čia koks 80% žmonių yra per TV rodomos laidos „Klausimėlis“ lygio. Laidos, kurios visai neįmanoma žiūrėti, nes kraupu. Žmonės labai užtikrintai įrodinėja absurdą dažniausiai tokie savimi pasitikintys...

Arba kitas variantas – niekam nerūpi apgint kito vidų (labai retai pasitaiko!), gal tik draugas draugą mušamą (fiziškai gins). Pasakoma: „čia ne mano reikalas“ ir pan. Pagaliau negalima ir pykti ant tokių žmogučių. Jiems nelemta daug ko suvokti. Subtilumas, gerumas baisiai nepatinka primityvams – jiems tai tarsi kabliukas pulti ir darkart pulti ant šviesesnio žmogaus...

Nusišypso laimė, kai sutinki žmogų, tikrai mąstantį, protaujantį, besidomintį. Gyvenimas ilgas ir tikrai dar daug šviesos bus ateityje. Manyčiau, reikia nenusimint, vis prisimenant kokia yra pagrindinė žmonių masė – jie tikrai nelaimingi, savotiškai neįgalūs, dažnai nesuvokiantys elementarių dalykų, net konteksto. Apie tokius pasakyčiau: „negalima pykti ant darželinuko, kad jis nemoka skaityti.“ Tokia masė – procentaliai ir ten, pas jus viduje, ir čia, tarp žiūrovų. Geriau jų nesiutinti, nes neatsirenka kas ir kaip, o tiesiog išlaukti savo viduje, pakilus aukščiau viso to, gal tiesiog užsidėjus jaunystės betarpiškumo kaukę, jokiu būdu ne žeminantis ir pataikaujant (manau, tikrai pavyks to išvengti). Deja, esam tik silpni žmonės, negalintys kaip Dievai būti vieni, be visuomenės ir reikia kažkaip derintis. Manykim, kad Fortūna bus palanki!

Man labai patinka nežinomo autoriaus žodžiai: „Mes esame kaip žvėrys, kai žudome. Mes esame kaip žmonės, kai teisiame. Mes esame kaip Dievas, kai atleidžiame.“ Linkiu, Valdai, kad vidinė šviesa išaugintų didelius didelius sparnus ir... nuostabiausios ateities! Sėkmės geriausios, gražių dainų, svajonių išsipildymo!

49 m. Kaunas

Sveikas, Valdai, 

Esu parašiusi nemažai laiškų, tačiau tikrai nemaniau, kad kada teks rašyti vieną kažkam iš „teliko“, ne kažkam, o būtent Tau. Bet gyvenime daug ko žmogus išmoksti: ir neužsiciklinti ties tam tikromis nuostatomis, ir atsikratyti kategoriškumo, ir stebėtis atrodo jau labai gerai pažįstamais dalykais. Man labai patinka viena frazė: „kol gali stebėtis, supranti, kad gyveni.“ Taigi, mano mielas Valdai, aš Tavimi vis nenustoju stebėtis (tai galima interpretuoti, kad esi vienas mano gyvybingumo įrodymų =) ). Vis rodos, kad pažįstu žmogų (bent jau iki tam tikro lygio), o čia bum, ir pamatai jį visai kitoje šviesoje – šiuo atveju, rampų šviesoje. Tik gaila, kad visa tai vyksta per „teliką“. Nors gal ir negaila, galbūt kitu atveju net nebūčiau turėjusi progos pamatyti, įvertinti tą beprotišką žmogaus norą tobulėti, išsiveržti iš savo paties rėmų, pasiekti savo svajonę, ne tik pagauti savo laimės paukštę, bet ją ir prisijaukinti, o ne vien žiūrėti į jos tolstantį užpakalį =)

Šiek tiek apie šou iš mano žiūros taško. Beje, prisidedu prie pagyrų už finalinio koncerto Tavosios dainos atlikimą – pasirodei nepakartojamai, o ta improvizacija dainos gale išvis buvo super! Viena mano draugė labai žavisi Tavo balsu ir sako, kad nuo jo kūnu laksto tokie malonūs šiurpuliukai. Ir apskritai per visą šį šou Tau nuolat linkėjau stiprybės, ištvermės ir proto aiškumo, kurio, Tau, manau, tikrai netrūksta.

Labai sunku daryti kokias nors didesnes išvadas, kai matai tik tam tikrus fragmentus, o tos tikrosios kasdienybės mes juk nematom, mums teparodo tik tas užaštrintas akimirkas, kritinius taškus. Tačiau ir iš tų kelių fragmentų, lygindama su prieš tais buvusiais KĮŽ‘ais, susidariau tokią nuomonę, kad šitas KĮŽ yra pats žaidybiškiausias. Toje uždarytoje erdvėje jūs kūrėte tam tikrą mini visuomenės modelį (aišku, gerokai modifikuotą), kuriame kiekvienas atlikote tam tikrą vaidmenį, kiekvienas buvote personažas, tačiau šalia to ir žaidėjas. Kažkodėl man vis kažko trūko, aš netikėjau tais jūsų „personažais“, gal, kad vis stiprėjo žaidėjo elementai.

Kažkaip visa Tavo šita situacija man priminė vieną nuostabų V.Mačernio eilėraštį (1942 m.):

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir prailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.“

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir prailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje. 

Tiesiog norėjau pasidalinti savo mintimis. Palaikau ir didžiuojuosi. Dainuok!

Audruška

Valdai, noriu papasakoti Tau vieną istoriją...

 Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:
– Nebegaliu daugiau, tokio gyvenimo neištversiu!
Mokytojas pasėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodavo. Mokytojas tarė:
– Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį. Tada vėl pasėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui, ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą. Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
– Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

Taigi linkiu, kad Tau visada užtektų jėgų būti jūra... Žaviuosi Tavo nuoširdumu ir gebėjimu skleisti gėrį. Smagu matyti, kad vertini gyvenimo Tau suteiktas progas =). Ir toliau nepamiršk ko ėjai į šį realybės šou. Tegul jokie pelenai nedrumsčia Tavo nuostabios sielos =). Laikykis, dainuok!

Viktutė

Praėjo  dar vieni metai, praskriejo dar vienas realybės šou, papylęs daug intriguojančių situacijų,, pabraidžiojęs po purvynus, pažaidęs žmonių jausmais, likimais, kažką pakėlęs aukščiau minios, kažką sviedęs minios įsiūčiui ir teismui. Požiūris į tokias laidas labai įvairus. Vieni toleruoja ir patys aktyviai reaguoja į pokyčius juose, kiti gi – griežtai pasmerkia, ir jų rengėjus, ir žiūrovus. Antriesiems priskirsime visą intelektualųjį pasaulį. Jų požiūris ir formuojama visuomenės nuomonė verčia mus slėpti, kad mėgstame užmesti akį, stebėti intrigėles ir jaunų žmonių norą išgarsėti. Bet kokia pareikšta nuomonė apie tai, kas ten vyksta, iššaukia nuostabą: „Tu žiūri šitą nesąmonę?“. Ir tai iš karto uždeda antspaudą – tavo intelektas gana žemas, skonis menkavertis. Bet ar reikia nusigręžti nuo to? Norime, ar ne, toleruojame, ar ne – niekas nepasikeis. Šita komercija vis labiau įeina į mūsų kasdienybę, o jauniems žmonėms virsta jų gyvenimo tiesomis, formuoja jų požiūrį. Per tokią prizmę jie pradeda žiūrėti į gyvenimą ir svajoja patys būti pastebėti, matomi ir geidžiami. Vien tik dėl to negalime nusigręžti nuo to, kas ten vyksta, kiek galima bandyti pastatyti į padorumo vėžes ten kurpiamus  reportažus. Jauni žmonės uždaromi aptvare (kaip zoologijos sode) ir stebimas jų kiekvienas žingsnis, laukiama momento, iš kurio bus galima sukurpti intrigą ir trenkti smūgį reikiamu momentu.

Ir mes verdame tame katile, vertiname poelgius, sveriame žodžius, klijuojame etiketes. Ir kas gi tai daro? Aišku ne tie, kurie galėtų teisingai įžvelgti situaciją, o tie, kurie net žalio supratimo neturi apie gyvenimą, nežinia kokiais pagrindais sukurtomis teorijomis šaudydami it kulkomis, visiškai be atsakomybės, užgaudami dažniausiai pačią jautriausią  stygą – motinos širdį. Gal niekada ir nebūčiau atkreipusi dėmesio į  šitas laidas, jei ne pernai metais surinkti gana muzikalūs žmonės. Kažkaip pasidarė įdomu, kas bus toliau. Kaip pedagogą mane  visada jaudino psichologinė visų šių įvykių aplinka, ir nejaučiau, kaip pasinėriau į tą patį intrigų liūną, turėdama šiek tiek kitokį tikslą – pakreipti tendencingai formuojamą nuomonę. Patikėkite, daug kartų pasijaučiau visiškai bejėgiu žmogumi. Bet koks komentaras, bandant apeliuoti į bet kokius padorius  jausmus, yra suplėšomas į skutelius, bet koks teigiamas argumentas iš karto iškreipiamas, bet koks moralas – atmetamas. Ir aiškiai matosi, kad komentuoja vaikai ir paaugliai. Tai koks turi būti purvinas vidus, kokia turi būti visiška neatsakomybė už paleistą pasaulin žodį? Ar galima nusigręžti nuo viso šito? Ar ne laikas mokyti iš mažų dienų atsakomybės už savo žodį, nes nauji bendravimo tarp žmonių būdai verčia mus atkreipti dėmesį į tai, kad darosi virtualioje erdvėje. Juk čia  „gyvena“ didelė masė žmonių, o kur žmonės, ten turi būti ir įstatymai bei taisyklės. Juk mes – civilizuotas pasaulis. Kodėl virtualioje erdvėje dingsta visos žmogiškosios vertybės, nebelieka Dekalogo? Čia žmonės užmušinėjami žodžiais, be jokios savigraužos, nes „manęs niekas nemato ir negirdi“. Sukūrėme tokią pragaro mašiną, gal reikia ir stabdžius jai įtaisyti?

Valdo likimą šiame šou irgi formavo tendencingai rengiami reportažai. Rengėjai stengėsi pabrėžti, kad nieko nebuvo rodoma, kas nebuvo pasakyta, ar įvykdyta. Sutinku, bet... Esmė juk ta, kad atkasama (o tai nesunku padaryti, nes kameros dirba 24 valandas) jauno žmogaus silpnoji vieta ir visi reportažai kurpiami pagal kiekvienam žmogui sukurtą scenarijų. Visiškai neatsižvelgiama į talentus, į tai, kas yra gero žmoguje.  Ir visa tai atiduodama į vaikų teismą – griebkite maistą,  piranijos (kitaip negaliu pavadinti), o mes nusiplauname rankas, nes mes tik nufilmavome tai, ką matėme. Juokinga ir graudu. Ir sutikime – ne tie sėdėjo finale. Negaliu teigti, jog nugalėjo prastas  dainininkas, bet  finalininkai buvo silpni. Su kuo gi jam teko kovoti? Jei jau taip mėgstame intrigą, tai ją ir reikia sukurti, o finale – ypač. Įdomu, kaip būtų susidėstęs pasjansas, jei finale būtų Aušrinė, Valdas, Anatolijus, Grūdas?

O Valdui reikia tobulėti ir toliau. Jis jau turi savo auditoriją, ir tikrai labai rimtą auditoriją, kuri nenusigręš, nesėkmei ištikus, ar dėl to, kad žiniasklaida iškniso kažką, ar priklijavo etiketę. Turint tokį žiūrovą verta pamąstyti apie karjerą scenoje. Žinoma, mokslą irgi reikia užbaigti, nes niekada nežinai, iš ko gyvenime teks duoną valgyti.

O man belieka pasakyti, kad jei kartą nuoširdžiai priėmei žmogų į savo širdį, sunku su juo atsisveikinti. Seksime, Valdai, Tavo  kelią į sceną, jei jį pasirinksi. Ir tikrai norėsime išvysti Tavo diską, girdėti jau pamėgtas ir naujas dainas, stebėti, kaip  tobulėji ir džiaugtis kartu Tavo sėkme. Graži perspektyva, tiesa? Reikia tik panorėti. Pradžia yra, gerbėjų ratas tikrai nemažas. Linkiu Tau palinkėti sėkmės. O ką kalba  mūsų pačių sukurtos sistemos kūdikiai, siūlyčiau neimti į  širdį. Stiprūs žmonės ieško savo klaidų, silpni - svetimų.

Negalima sudeginti ugnies, paskandinti vandens, užpūsti vėjo ir  sunaikinti tiesos. O  tiesa ta, kad  TU GALI DAINUOTI. DAINUOK.

Tu – lyg žiedas obels.
Lyg  jaunystės žavus ilgesys,
Tau į širdį galės  pasibelst
Laimės, meilės džiugus spindulys.
Tau šypsosis diena,
Nubarstyta svajonių žiedais.

Tavo muzika – duona tava
Vis  kartosis ugniniais aidais.
O daina, lyg varpelis širdies
Skinsis taką sielon vienišon...
Neši gėrį lašeliais vilties,
Savo muzika – džiaugsmo gaidom.

Pagarbiai,
Irena Janavičienė

   ŽAIDIMO TAKTIKA – AUKŠTASIS PILOTAŽAS

Stebint “Kelią į žvaigždes 3” dažnai girdime teiginį “Aš nežaidžiu”, kas mane ir paskatino pasidalinti su šios svetainės lankytojais savo mintimis apie žaidimą, siekiant pergalės. Šou sąlyginai pavadinsiu maratonu. Tiesa, į startą stojo nepatyrę bėgikai, be psichologinio pasiruošimo, nemokantys tokiai ilgai distancijai paskirstyti nei fizinių, nei moralinių jėgų, nepasiruošę priimti teisėjų sprendimus keisti taisykles vidury bėgimo, svajoję apie ovacijas ir šlovę, bet nenujautę, kad pakeliui į finišą šalia trasos stovės ne tik savi fanai, bet ir įsiutę priešininkų gerbėjai bei maratono nebaigę varžovai.  Nepaisant to, rungtynės prasidėjo. Tiesa, būtina paminėti, kad didžioji dalis teisėjų kolegijos – muzikaliai neišprususi, intelekto nesužalota nepilnamečių piliečių grupė, ginkluota mobiliais telefonais ir kompiuteriais, galinti nerausdama ir be sąžinės graužaties nuleisti nykščius žemyn ir nušluoti tave nuo trasos už bet ką: už plačią šypseną, netobulus dantis, garbanotus plaukus, aukštą balsą ar akinius ant nosies. Jei stojai į trasą, malonėk būt tobulu visiems skoniams.

Patyrę sportininkai ir jų treneriai startui ruošia taktiką. Analizuoja varžovų silpnąsias vietas, numato keletą ėjimų į priekį, atidžiai stebi favoritus ir, pasikeitus situacijai, skubiai keičia žaidimą. Blogas tas sportininkas, kuris pasitiki tik Fortūna. Ši aikštinga ponia bet kada gali pasukti į šoną. Siekiant pergalės galima daug kas: nuoširdžiausia draugystė su bet kuo, kas toje ar kitoje atkarpoje tau gali būti naudingas, bėgimas už lyderio nugaros, kol anas pavargs, netikėtas spurtas prieš finišą, kai kitiems atrodysi išsekęs. Kartais galima truputi ir įžnybti…, tik kad teisėjai nepastebėtų

Kasdien kuris nors šou dalyvis išgirsta kaltinimą: “Tu žaidi” ir atkaklų ginimąsi: “Ne, ne, aš nežaidžiu, aš atėjau tik mokytis, tobulėti, aš esu nuoširdus…” Patikėčiau tuo tik tokiu atveju, jei visi dalyviai, paskelbus būsimo piniginio prizo sumą, būtų choru sušukę: “Mums nereikia pinigų, skirkite juos mūsų tobulėjimui, pasamdykite dvigubai daugiau geriausių dėstytojų, arba… atiduokite pinigus labdarai”. Kadangi pinigėliai liko žaidime, drąsiai teigiu, kad jie visi žaidžia, kiekvienas pagal savo intelekto, išsilavinimo, išsiauklėjimo ir, pagaliau, moralės lygį. Ir aš juos už tai sveikinu. Čia ne mokykla, čia varžybosdėl prizinių vietų ir didelių galimybių įsitvirtinti scenoje.

Kas krito pirmieji? Pasimetę Stebėtojai, nespėję susivokti veiksme ir laiku įšokti į pirmąją, garsiąją koaliciją, kuriai vadovavo tikras sporto veteranas, bėgantis antrą maratoną. Deja, antras - ne dešimtas. Juos demaskavo teisėjai, dažniausiai pro pirštus žiūrintys į ne labai stiprius stuktelėjimus priešininkui. Visgi yra tam tikros moralės normos, kurių nevalia peržengti niekam ir niekada, ir jų nepaisymas gali sugluminti net tavimi besąlygiškai susižavėjusius gerbėjus. Anatolijus smūgiavo jei ne žemiau juostos, tai tikrai stiprų antausį savajai mergaitei ir gavo geltonąją kortelę. Dėlto vaikinas, pasak jo paties, per mėnesį subrendo metais, o kitais žodžiais tariant, pažadėjo daugiau taip nedaryti. Mes supykom ir Anatolijus krito. Kai atleidom, jis sugrįžo.

Telefonų slėpimas – ne dopingo vartojimas, - kovinei taktikai paruošti informacija iš šalies, be abejo, reikalinga. Įkliuvo, nubaudė, bet trasoje dar kurį laiką išsilaikė.

Valdas į žaidimą įsijungė, kai buvo pargriautas vos startavęs. Poreanimacijos perlipo per savo principus, išlenkė su “chebryte” keletą stikliukų, vieną kitą “keiksmiuką” paleido į eterį ir pritapo. Būtų buvę visai puiku, jei nebūtų vieną vakarą atstūmęs išgėrusios merginos*. Moterys to neatleidžia. Per daug atvirai šypsojosi jai nefinišavus, todėl ir gavo smūgį žemiau juostos. Taigi, jo taktiką vertinčiau tik patenkinamai.

Gintarei išgarsėti – visos priemonės priimtinos*. Dėl šios merginos nepergyvenčiau, - ji neprapuls ir dėl savo taktikos spragų metais tikrai nepasens. Nefinišavusi dabar, registruosis į kitą maratoną. Gal kada ir pasiseks…

Deivido ir Skaistės žaidimas toks suktas ir vientisas, kad primena man mirties kilpą bevėjame danguje.  Nedrįstu komentuoti. Nesvarbu, kad Skaistės repertuaras iš “Dainų dainelės”, kad dūsta dainuodama,  bet viską atperka graži meilės istorija ir amžina šypsenėlė, kas rytą sušildanti visų “keliečių” širdis, o kas vakarą – mūsų, sėdinčių šiapus ekranų.

Protingas, savimi pasitikintis, iš vėžių neišmušamas Audrius apie save subūrė tokius pat protingus, intelektualius priešininkus ir tvirtu žingsniu skuba į finišą. Tiesa, ir jis kartais pasistumdo trasoje, bet juk  žodžiu “argumentuok” žmogaus stipriai nesužalosi.

Berneen žaidimas protingas, logiškas, žavus kaip ir ji pati. Gavusi niuksą už pirmąjį karštą mikrofoną, daugiau “Dievo nebežaidė”. Ištverminga ir savimi pasitikinti, kaip visos Afrikos bėgikės, ji užtikrintai pasieks finišą, nebent takelyje paslystų ant atstumto Dūmo ašarų… Ah, Dūmas, Dūmas! Žaidėjas iš prigimties. Jo taktiką įvertinčiau dešimčia balų. Sudalyvauti grupiniame proveržyje į pergalę ir taip puikiai apsimesti, kad jis nekaltas, kalta situacija, ir taip šauniai išvesti iš pusiausvyros Grūdelį, seną lenktynininką, nepanaudojus nė vieno grubaus žodelio! Grūdui – raudona kortelė, Dūmui – džentelmeno su balta pirštine titulas ir pergalė tarpiniame finiše. Ar po tokio žesto moralu pastebėti neišmoktus dainos žodžius ar vieną kitą “sutraiškytą” natą? Ne. Buvo išmestas iš vokalo pamokos, bet už tai mes išgirdome 196-šių karvių chorą. Lenkiu galvą prieš šį žaidėją, bet manau, kad laimėti varžybas visgi jam prireiks Fortūnos.

Labai norėčiau atspėti laimėtoją, deja, nežinau. Net mano didelė varžybų patirtis čia - bevertė. Šie jauni, žavūs žmonės žaidžia nestandartiškai, ne pagal Taktikos Vadovėlius. Tad sėkmės jiems visiems!

*ko nemačiau per TV, tą išgirdau alfa.lt konferencijoje

Janina Leonavičienė

Sveiki, Mielieji,

Jei apsilankėte šiame puslapyje, vadinasi Jums rūpi mano likimas. Pasidomėsite: kaip laikausi? Atsakysiu – puikiai! Yra geras posakis – jei kas kada paklaus „kaip gyveni“, visada atsakyk „gerai“ ir tuomet draugai džiaugsis, o priešai liūdės.

Esu laimingas, galėjęs pažinti Jus.

Ačiū, kad palaikėte, supratote, linkėjote, rūpinotės, kad skambinote ir rašėte. Ačiū, kad balsavote – nepagailėjote nei pinigų, nei savo laiko. Tai pačios brangiausios dovanos, kurias įmanoma gauti.

Valdas