Taip tikrai, pataikėt kaip pirštu į akį. Klaipėdoje gimiau ir augau – taigi paženklintas klaipėdiečio ženklu iki dienų galo. Tai – amžinos romantikos, saulėlydžių, nors geriau sakykim, saulėtekių miestas. Iš čia kilo nemažai talentingų ir veiklių žmonių. Tikriausiai kalti jūriniai vėjai ir audros – užgrūdina, o tėvų ir senelių žemaitiškas kraujas duoda užsispyrimą bei atkaklumą siekti tikslo. Tokia ta Klaipėda, kuri man visada bus tikroji sostinė – vartai į pasaulį, jaukus europinis miestas. Vilniuje bazuojuosi nuo mokyklos baigimo. Pasiilgstu ko? Pora žodžių nesusakysi... Jūros švenčių, vaikystės ir čiuožinėjimo žiemą nuo „Simonkės“ kalno (šypsosi – aut.pastaba), o svarbiausia žmonių. Juk miestas be žmonių – tik betono krūva. Būtų gerai jei valdžia tai suprastų... Klaipėdiškiai – paprasti, bet neprasti, nuoširdūs ir šilti – kas galėtų paneigti? Pasiilgstu namų.

Studijuoji ekonometriją, dainuoji, kuri eiles. Iš kur tokie skirtingi polinkiai? Ar netrukdo tikslieji mokslai ir meniški polinkiai vienas kitam?

Manau, kad žmogaus galimybės neišmatuojamos – kai Dievas kūrė žmogų, prištabeliavo aparatūros visiems atvejams! Galbūt kiekvienam skirtingai – vienur davė daugiau, kitur mažiau. Bet nereikia spraustis į ribas ir rėmus. Absoliučiai visi ieškome gyvenimo varikliuko – stimulo stumiančio į priekį, būdo save įprasminti ir realizuoti. Pasakysiu taip – ekonometrija – duonai, o muzika, dainavimas, eilės ir tekstai dainoms – širdžiai. Visa tai neatsirado staiga, išsirutuliojo pamažu, o jei atsirado, vadinasi taip ir turėjo būti. Tikslieji mokslai ir menai tarpusavyje nesipyksta, bet vienas kitą papildo. Esu dėkingas savo šeimai, draugams, visiems geros valios žmonėms, kurie padeda, pripažinsiu, labai nelengvam kely, kurie manęs klausosi ir neleidžia užgesti įsižiebusiai ugnelei. Be jų būčiau nulis.

Ar galima pragyventi iš muzikos? O gal sieji gyvenimą su studijuojamu dalyku?

Kaip ten G.Paškevičius dainuoja? Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys... Niekas nežino kaip susiklostys gyvenimas. Turiu kvailą pomėgį – mėgstu posakius, tai ir dabar vienas lenda – neatsižadėk ligos, „tiurmos“ ir ubago lazdos... Išsilavinimas niekad nepamaišys. O ūpo, valios, kantrybės siekti svajonių man užtenka. Muzika – tai irgi darbas. Gal truputėlį čigoniškas, visada nepatogiu laiku, reikalaujantis išlieti ne vieną prakaito lašą. Bet jei dirbi darbą, kurį mėgsti, nejauti, kad dirbi. Man į žodį „muzika“ telpa daug – ne tik dainos ir koncertai, bet ir repeticijos, nuolatinis tobulėjimas, kelionės, bendravimas su įvairaus amžiaus, rango, mentaliteto žmonėmis. Lietuva – toks mažytis, bet tuo pačiu ir toks didelis kraštas. O dėl pragyvenimo. Tikrai yra muzikantų, kurie tuo verčiasi. Viena vertus, tai neprognozuojama – kaip kam pasiseka, kita vertus, pyragą raikyti galbūt galima atsiradus įdirbiui. Šiandien, bežengiant pirmuosius savarankiškus žingsnelius, viskam reikia velniškų investicijų. P.s. specialiai neminėsiu to nuvalkioto žodžio – „krizė“ – per daug jau jam garbės!

Kas apskritai atvedė į muzikos pasaulį? Kaip iki KIŽ buvai susijęs su muzika?

Kai buvau jaunas ir gražus, o dabar gražus ir nesenas (juokiasi – aut.), nebuvo nei ypatingų galimybių mokytis muzikos, lyginant su dabartiniais laikais – būreliai, stovyklos, miuziklai, konkursai, nei, svarbiausia, finansų. Nebuvom labai pasiturinti šeima, kartais tekdavo pasispausti. O bet tačiau, tuos laikus prisimenu su nostalgija. Nieko nesigailiu, nes toks buvo mano gyvenimas ir dėl to esu koks esu – iki negalėjimo fainas bičas. Juokauju! Jei gerai pamenu, jau darželyje buvau prigriebtas kaip gerklingas skardžiabalsis bernas, vėliau sekė muzikos mokykla (klarneto specialybė), choras, folklioro ansamblis, mokyklos renginiai. Paprasta. Vėliau suveikė praktiškoji pusė – stojau į universitetą, kur į sūkurį įtraukė studentiškas gyvenimas ir jo šventės. Matematikos fakultetas garsus savo roko operomis. Jų mastas nemažas. Pats dalyvavau bent penkiose, didžiausia buvo Vingio parke, Universiteto jubiliejaus proga, stebint 10 tūkst. žiūrovų. Oi jaudulio buvo. Bet tai užkabliavo, įsuko ir niekaip nepaleidžia.

Kaip pasikeitė tavo požiūris į muzikos pasaulį KIŽ metu ir po jo?

Kardinaliai, radikaliai, šimteriopai – kokį dar gudrų žodį pavartojus... Kai ėjau į KĮŽ, buvau tyras, nesugadintas, iliuzijų pilnas, nepabijokim pasakyti, naivus vaikis. Na, neskrajojau visai taip padebesiuose – negalvojau, kad čia ims mane kas nešioti ant rankų ir pan., bet supratimas vis vien buvo joks. Paaiškėjo, kad tas pasaulis greičiau yra ne muzikos, o šou. Nespjausiu į šulinį iš kurio pats geriu, bet tiesiog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Yra krūvos nerašytų taisyklių, susitarimų, pritapti ir būti savu nėra lengva. Tai ne vienos dienos darbas. Neužtenka vien noro, didesnio mažesnio talento...

Kokią vertingiausią pamoką ten gavai? Ką dabar darytum kitaip?

KĮŽ – mano gyvenimo etapas, „B‘avarai“ dainavo: kažkam čia pragaras, kažkam čia rojus... Visko buvo – dienų kai kelėnai linko, dienų kai jauteis lyg smagiausiam durnyne. Manau, tai dovana, kurią gauna ne kiekvienas. KĮŽ privertė gerokai ūgtelėti kaip žmogui, kaip dainorėliui. Staiga tapę viešu stebėjimo ir kalbų taikiniu, patyrėm gerą dušą. Perėjau kelis etapus – nuo visiško pasitikėjimo praradimo, iki fenikso atgimimo. Teko pasimokyti diplomatijos, prigesinti degtukiškus bruožus, užsiauginti storesnę odą. Būtent taip, nes kažką darant, atsiranda tuo nepatenkintų. Bet toks gyvenimas. Apskritai manau, kad KĮŽ praplėtė mano pasaulėžiūrą, toleranciją, tapau per nago juodymą geresnis. Ką daryčiau kitaip? O kam?...

 Vienam kolektyvui rašiau dainai tekstą, kurio priedainis skamba – „aš ne magas, ne Dievas, esu tik žmogus, patikėt savimi surasiu drąsos, būt laisvas lyg vėjas, o ne vergas klaidų, tai kelias, kuriuo aš einu...“

Ar sutiktum eiti į tokį pat ar panašų realybės šou? Jei ne, tai kokio šou lietuviams, tavo manymu, reikėtų?

 Į tokį patį šou antrą kartą neičiau. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Gyventi tarp keturių sienų, izoliuotam nuo bet kokių informacijos šaltinių, be gryno oro, saulės ir laisvės reikia nemažų valios pastangų. Jaunystės avantiūra. Užteks karto. O jo tikrai nesigailiu. Dėl šou. Turiu viziją – kuo daugiau striptizo, silikono, fonogramų. Graudu. Iš tikrųjų norėtųsi kruopelytės nuoširdumo, tikrumo. Gaila, bet Lietuvos tv prodiuseriai mano, kad žiūrovas kramto bet kokį produktą – lengvai einamas, lengvai kepamas. Stebint tolesnius muzikinius šou vaizdelis tampa vis niūresnis – piariniai skandalai, prastėjanti dainų kokybė, naujų idėjų stoka. Viskas daroma ekspromtu, per daug nesistengiant. Pinigų lietus, bepigu, bet tik, kad po to negeras kvapelis lieka..

Ką veikei po KIŽ? Kaip sekėsi savarankiškai siekti karjeros? Su kokiais sunkumais susidūrei?

Ne kartą girdėjau klausimą – ar tu dar dainuoji, per tv nesimato? Taip! Ir aktyviau nei bet kada! Vieša paslaptis, jog dalyvaujant šou reikia pasirašyti sutartis, kurios riboja tam tikrus dalykus. Apie tai būdavo nutylima kartojant frazę „padaro žvaigždėmis, kurios po to dingsta“. Tai kelia šypseną. Man niekada neužteko naglumo vadinti savęs žvaigžde. Košės galvoje šiek tiek yra, jog suvokčiau, kad nepadariau Heraklio žygdarbių, jokių ypatingų nuopelnų dar neturiu. Tikiuosi, jog tik dar. O tv populiarumas laikinas. Reikia daug daug juodo darbo. Juolab, kad projekto metu turėjome geruosius džinus – milžinišką komandą, kuri rūpinosi viskuo. Dabar tenka dirbti savarankiškai, o niekas negimė mokytas. Turi būti ne tik dainininkas, bet ir „dizainerisgrimerisvadybininkasrežisierius“. Stengiuosi, judu pirmyn. Įrašiau keletą naujų dainų. Tikrai nepaprasta jas „išsukti.“ Nieko, bus, susitvarkysim!

Kuo užsiėmiau pastaruoju metu – roko opera „Eglė – žalčių karalienė“, su kuria aplankėm Angliją, Vokietiją, Belgiją, jaunimo festivalis „Laumės juosta“, Palangos šlagerių karaliaus rinkimai, 20 neįkainuojamų koncertų K.Kerbedžio ture, dainuoju su kolege Skaiste, kur dar visi didesni, mažesni renginiai... Sukroviau milžinišką kapitalą – neįkainuojamą patirties bagažą.

Kaip žiūri į Lietuvos muzikinę situaciją?  

Kažkodėl visada pirmiausiai išlenda kritiškumas. Padarykim atvirkščiai. Pasidžiaugčiau, jog tobulėjame ir šuoliuojame kosminiu greičiu, juk estrada, praktiškai, kuriama neseniai ir nuo nulio. Vietos po dangaus skliautu atranda įvairūs muzikos žanrai. Galime didžiuotis džiazo festivaliais, roko naktimis, šiuolaikinės muzikos festivaliu „Muzikos gaida“ ir pan. Turime nuostabų operos ir baleto teatrą, simfoninius orkestrus, o kur dar kiti muzikiniai teatrai. Mane „veža“ dainuojamoji poezija ir bardai. Chorai, dainų šventės – unikalu. Turime klubinės muzikos, turime ir populiariosios, deja, turime ir turginės. Kam ko reikia.

Tik subjektyvi mano nuomonė. Mėgstu prasmingo teksto dainas ir jų kūrėjus, bei atlikėjus, savo balsu šokdinančius mano ausis. Lietuvos genijai – V.Kernagis, A.Mamontovas. Šios pavardės jau yra firminio ženklo etiketės. Kodėl? Nes, manau, nemažai dirbo vardan idėjos, turėdami vertybes, siekius, vertindami pačią kūrybą, o ne pinigus. Daugiau dainininkų išvardyti galėčiau nemažai, bet, manau, ir taip pražilsit skaitydami ko čia prikalbėjau. Beje, buvau Anastacia koncerte Vilniuje – tai ot gerklės nepagailėjo – fantastika! 

Leidaisi į turą su K. Kerbedžiu. Kokios patirties tau tai davė?

K.Kerbedžio koncertuose svarbiausias ir pirmoje vietoje yra klausytojas. Čia neatvažiuojama lyg darant kažkam paslaugą, ar su mintimi pasirodyti, ale, kokios mes gražios žvaigždutės – plokit ne dėl to, ką darom, o dėl to, kad esam. Vertinga pamoka – pagarba. Viskas daroma neatmestinai. Vežama kokybiška garso aparatūra, apšvietimas, net scenos dekoracijos. Kartu važiavo R.Čivilytė, A.Pilypaitė bei stebuklingieji koncertų elfai – garsintojai, apšvietėjai, pagalbininkai. Įdėjus pastangų, viskas grįžta su kaupu. 

Kokios apskritai patirties duoda koncertavimas su kitais atlikėjais? Kurie iš jų tau padarė didžiausią įtaką?

KĮŽ milžiniškas privalumas – pažintis su skirtingais žmonėmis. Žemai lenkiu galvą prieš K.Kerbedį, P.Meškėlą, Mino, K.Navickaitę – Tiną, G.Zujų, A.Pilypaitę, A.Dargį – žinomi muzikinio pasaulio žmonės, su kuriais teko dirbti kartu, kurie draugiškai, kantriai patarė ir mokė, manimi patikėjo. Patirtis visokeriopa – nuo organizacinių, techninių dalykų, iki vedimo, programos sudarymo, scenos elgesio ir kultūros

Kokį įsivaizduoji savo idealų asmeninį šou?

Puikusis Valdo šou – spektaklis – kostiumai, pirotechnika, besikeičianti scena, ekranai – šiuolaikinės techninės galimybės, žiūrovams dalinami pinigai, užbaigiama krizė, sutrumpinamas pensijinis amžius, padidinamos pensijos – visi gauna gerą dozę puikios nuotaikos, optimizmo ir energijos, išeina laimingi ir pakylėti. Bet... Kad atsirastų tas jausmas, nebūtini visi išvardyti „pribumbasai“, tiesiog reikia ypatingo ryšio tarp dainininko ir klausytojo. Kai jį rasiu, tas šou bus idealus.

Kuo gyveni dabar? Tavo artimiausi planai, projektai, koncertai, o galbūt - atostogos?

Šiuo metu intensyviai žaliuoju rašydamas magistrinį darbą. Terminai juodai spaudžia. Visai dienas užraudonins artėjantis kalėdinis laikotarpis ir keli renginiai, kuriuose pasivaidensiu. Visa kita palikim ateičiai, nes, tikiu, bendraujam ne pirmą ir ne paskutinį sykį, beje, gal nebus visai per anksti, bet su artėjančiom, Mielieji! Prasmės ir tikėjimo! Ir, žinokit, klaipėdiečiai VALDO! 

Valdas