"Lietuvos ryto" priedo "Jaunimo savaitgalis" prašymu pildžiau vadinamąją Prousto anketą, arba kitaip tariant, tiesiog kitoniškas interviu

-- Kur jūs norėtumėte gyventi?

Ne kur, o su kuo. Norėčiau mylėti ir būti mylimas, o kur tai vyks – nesvarbu – nors ir šiaurės ašigalyje. Pasakiau ir galvoju, gal per daug idiliškai skamba... Vis tik reikia ir TOS vietos, kur galėtum save realizuoti – užsiimti mėgstama veikla, darbu. O šiaip esu lietuviukas patriotas. Man gera gyventi Lietuvoje – su jos kalba, papročiais, tradicijomis. Jei visai įjungčiau fantaziją, gal ir norėtųsi turėt kokį namiuką prie jūros kranto... Gal... Tiesiog niekad apie tai negalvojau. Kaip dėl kitų šalių? Visur gerai pasisvečiuot, pamatyt, bet savam krašte jauties generolas.

 -- Jūsų žemiškos laimės idealas.

Pirmiausia – asmeninis gyvenimas – mama, tėtis, vaikai – visi kaip kumštis – visi už vieną ir vienas už visus. Meilė yra tikrasis gyvenimo variklis. Kitas punktas – jau užsiminiau, kad man svarbu darbas, mielas širdžiai, ne per prievartą, leidžiantis save įprasminti – profesinė sritis. Dabar dieną ir naktį svaigstu tik apie dainavimą. Kuo rimčiau einu tuo keliu, tuo labiau suprantu, kad man to reikia lyg oro. Tai mano sparnai.

 -- Kokioms klaidoms esate atlaidžiausias?

Nuo žioplumo vaistų nėra, tai tokias klaidas ir yra lengviausia atleist. Jei žmogus pasielgia netinkamai netyčia, be piktų kėslų, tuomet gal šiek tiek paburbuliuoji, bet pykt nėra reikalo.

 -- Kokie romanų herojai jums labiausiai patinka?

Te neįsižeidžia damos, bet pasakysiu, kad tikrai nepatinka visokiausių meilės romanų lovelasai Chuanai ir pan. Aha, bet būsiu pričiuptas už kupros, nes, ko gero, net nesu perskaitęs nei vienos tokios knygos... Bet gal kur varčiau? Man patinka herojai, kurie gyvenime kažko ieško ir randa – tikri, neidealizuoti. O ir kiekvienam labiausiai patinka herojai, atitinkantys jų pačių pasaulėjautą ir požiūrius. Aš už teigiamus personažus – palaikau raudonkepuraitę, o ne ją norintį suėsti vilką.

 -- Koks istorinis asmuo labiausiai patinka?

Net nereikia toli dairytis. Ir mūsų laikmetyje turėjome šviesulių, kurie paliko gilų pėdsaką ateities kartoms. Aš juk augau kartu su popiežiumi Jonu Pauliumi II, motina Terese. Šimtus kartų jie matyti tv ekranuose, tokie tikri ir niekas nesuabejotų jų reikšmingumu. Ei, nenoriu atrodyti šventuolis šventeiva. Tiesiog jie dirbo darbus visai žmonijai.

Reikia „senesnės“ personos? Gal Napoleonas... Karžygys, nebijojęs pertvarkų, užsispyręs, siekiantis savo tikslo.

 -- Jūsų herojus realiame gyvenime.

Tobulų nėra ir nereikia. Gyvenime vadovaujuosi sveika nuovoka, savo galva, o ne idealizuotais herojais. Žinoma, yra žmonių, kurie gali būti sektinas, skatinantis pavyzdys, bet nereikia pamesti blaivaus proto.

 -- Jūsų herojės moterys literatūroje.

A.Lindgren „Pepė ilgakojinė“ – juokas pro ašaras, bet kad dabar kito personažo net neatsimenu... O kuo ne faina? Kad ryža? Užtat drąsi, paprasta, draugiška, stipri, atvira ir dar su tokiu arklišku humoro jausmu.

 -- Ką jūs laikote didžiausia moterų, vyrų dorybe?

Nežinau kaip reikia tas dorybes sugraduot į kažkokią skalę. Jų daug, o kuri svarbiausia? Gal pagarba? Jos reikia nepaisant lyties, amžiaus, tautybės, religijos, kultūros. Jei gerbi, išklausai, kalbiesi, padedi... Viso to žmogui, šeimai ir reikia.

 -- Kokia jūsų mėgstamiausia veikla?

Čia be valgymo, miegojimo ir...? Tai tada tikrai užtikrintai vienareikšmiškai tiksliai dainavimas ir tekstavimas. Gi rašau retkarčiais dainoms žodžius ir visai smagiai jaučiuos.

 -- Kuo norėtumėte būti, jei ne savimi?

Reinkarnacijom netikiu. Tikiu Dievu ir žmogumi. Galvočiau, gal būtų gera būti paukščiu. Ale, kol nepabandai, tol nesužinai. Reiktų šalt per darganą ir lietų.... Būčiau romantikas, tai savo mylimai poniutei sakyčiau – norėčiau būti musele ant tamstos lūpos... O jei rimtai, man gera būti savimi. Visi turim ydų, visi norėtumėm savyje kažką pakeisti, bet vis vien, aš Valdas Maksvytis (pasakiau ne Roko Žilinsko tonu), ir tuo didžiuojuosi.

 -- Pagrindinis jūsų charakterio bruožas.

Esu paprastas kaip dvi kapeikos. Gal pernelyg atviras, nemokantis nuslėpti emocijų. Jei termometras rodo 37, vadinasi tiek ir yra.

 -- Kokią draugų savybę labiausiai vertinate?

Pasitikėjimas. Reikia turėti tokių draugų, kuriais būtų galima pasitikėti. Kurie neišduotų tavo paslapčių, net ir, tarkim, susipykus. Reikia draugo, kuris geriau pasakytų karčią tiesą, o ne saldžiai meluotų. Kaip ten dainelė tokia yra.... reikia draugą turėti, būtinai reikia turėti, nors vienintelį draugą, kad galėtum tikėti...

 -- Jūsų pagrindinė yda.

Neduok pavalgyt, duok pakalbėt. Kartais galiu būti neišsijungiantis radijas. Bet kiekvieną ydą, galime paversti dovana...

 -- Mėgstamiausia spalva.

Negalvodamas galiu atsakyti – žalia. Geras klausimas būtų kodėl? Spalvoms ir skoniui draugų nėra, tai tokie dalykai, matyt, net negali būti paaiškinti. Cha – tiesiog žalias šviesoforo signalas leidžia judėti. Žalia nėra iššaukianti ir provokuojanti, o pozityviai skatinanti Kaip gera matyti žalią po ilgos baltos žiemos... Žalia patinka, bet vien dėl to neperku būtent tos spalvos rūbų ir daiktų. Tai ne manija, tiesiog lyrinis niuansėlis...

 -- Mėgstamiausia gėlė.

Scenoje patogiausia gauti skintas gėles. Ypatingai netiktų vazoninės, jei kas sugalvotų jas mesti... O jei rimtai, tikriausiai nėra taip jau svarbu gėlių rūšis – svarbiausia kas jas dovanoja ir kokios to žmogaus intencijos. Paprasčiausias pavyzdys – kartą per savo gimtadienį, vos pabudęs ryte pamačiau įvairiausių sodo gėlių puokštę, su lapeliu – „myliu, mama.“ Prisipažinsiu, tai buvo pačios gražiausios gėlės pasaulyje – rinkta, stengtasi ir viskas daryta nuo dūšios... Manau, ir bet kuriam tėvui pačios gražiausios gėlės būtų vaiko saujoj kelios nuvytusios ramunės. Bet vis dėlto jei reikia konkrečios rūšies, tai ko gero nebūčiau labai originalus – lepi, bet labai stilinga ir kvepianti rožė.

 -- Koks mėgstamiausias paukštis?

Galėtume sulipdyt iš kelių variantų – juokingas, lyg kalbanti papūga, išvaizdus lyg povas, bėgantis lyg strutis, giedantis lyg lakštingala, gracingas lyg erelis. Ir kaip dabar išsirinkt tą firminį? Gal paprasčiausia višta? Sako, į vyro širdį per skrandį – tai omletas man pats tas iš ryto.

 -- Kokie jūsų mėgstamiausi beletristai?

Aš dažniausiai vertinu pačias knygas, o ne rašytojus. Nesistengiu atsiminti ir pavardžių – jom niekada nežongliruoju. Tiesiog, svarbu turinys, idėja, mintis ir prasmė. Lietuvių autoriai, kurių kūriniai man patiko – I.Simonaitytė, V.M.Putinas, R.Granauskas, iš dabartinių – E.Malūkas. O pasaulinių autorių šedevrų apskritai gausu. Būčiau labai banalus, jei paminėčiau, kad ir tą patį populiarųjį Paulo Coelho?

 -- Mėgstamiausi poetai.

Čia kalbam ne apie tas poemas, kurias gaunu sms žinutėmis? Iš lietuvių poetų, man kažkodėl į vainikinę arteriją prisibeldžia V.Mačernis. Jaunas, bet taikliai gaudantis jausmą ir mintį.

 -- Kokie mėgstamiausi jūsų tapytojai?

Nesu joks tapybos žinovas. Bet akį užmest į gražų darbą visada smagu. Tai ne tik pakelia nuotaiką, bet ir suteikia peno pamąstymams. Salvadoras Dali – jo kūryboje daug simbolių, kurie verčia palaužyti galvą.

 -- Mėgstamiausi kompozitoriai.

Edwardas Griegas parašė siuitą „Peras Giuntas.“ Dar nuo muzikos mokyklos laikų mano klasikos vidinė plokštelė užstrigo ties „Kalnų karaliaus oloje.“ Bet kodėl, kai kalbam apie kompozitorius, mes pirmiausiai pagalvojam apie klasikinius? Yra gi ir šiuolaikiniai – tos pačios pop, rnb stiliaus muzikos.

 -- Herojės istorijoje.

Žana D‘Ark. Moteris, apipinta legendomis, mirusi dėl savo įsitikinimų, o vėliau net paskelbta šventąja.

 -- Mėgstamiausi vardai.

Ne vardas puošia žmogų, o žmogus vardą. Gerai, kai vardas trumpas ir kadangi kiekvienas nori būti unikalus, gerai būtų, kad tuo pačiu vardu nebūtų klasėje dar penkių vaikų.

 -- Koks karo žygis jums įspūdingiausias?

Įdomus antikinis momentas – Trojos arklys. Kaip sakoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba...

 -- Reforma, kuria labiausiai žavitės.

Moterys gali balsuoti.

 -- Ko jūs labiausiai nekenčiate?

Melo, smurto ir internetinių komentarų. Aaaa, juokauju! Aš už žodžio laisvę (pamatuoto žodžio).

 -- Kuriuos istorinius asmenis jūs labiausiai niekinate?

Tuos, kurie iniciavo pasaulinius karus, kurie žudė, trėmė nekaltus žmones. Hitleris, Stalinas... yra gi daug tokių nominantų (tik ne į oskarus ar ordinus).

 -- Gamtos dovana, kurią norėtumėte turėti.

Kartais norėtųsi būti nematomu, arba tiesiog girdėti žmonių mintis. Tada galėtum sužinoti daug įdomių dalykėlių. Tik tiek, gal ne visada tuos įdomius dalykėlius verta sužinoti... Dar gerai, jei galėtum kaip kokiam nuotolinio valdymo pultelyje paspaust mygtuką ir įjungt/ išjungt. O jei pradėtum girdėt visur, visų ir nuolatos? Tada prireiktų kambarėlio minkštom sienom ir išeiginių rūbų ilgom rankovėm, dailiai susisegančių už nugaros.

 -- Kaip jūs norėtumėte mirti?

Koks čia gali būti noras? O jūs ką, dažnai apie tai galvojate? Aš tai mąstau apie tai, kaip noriu gyventi. Jei klausiat, tai atsakau – sava mirtim – kai būsiu žilas žilutėlis, senas senutėlis, ir pačių brangiausių žmonių apsuptyje. O šiaip, yra posakis, jei mirti – tai mirti nuo šokolado... Juokauju!

 -- Dabartinė jūsų dvasios būsena?

Po tokio ilgo interviu? Nusikalęs... Bet, matyt, apie save sužinojęs šį bei tą naujo. Apskritai, šiuo metu viduje esu ramus, turintis kryptį, bet su nedidelėm neramumo, jaudulio išimtinėm apraiškėlėm. Bet tik nesijaudinkit, šiąnakt tikrai miegosiu kūdikio miegu.

 -- Jūsų moto.

Žmogus vis auga, tobulėja. Tie moto laikui bėgant keičiasi. Šiandien aš mąstau, jog, kad ir kaip sunku, negalima pasiduoti. Visai neseniai išgirdau gerą posakį – judančio rato negalima apdergti. Taip, kad judam, brač, kad net šonai braškėtų!