Žurnalistė Reda Osteikaitė rengė straipsniuką tema, kodėl įvairiausių realybės šou dalyviai akimirksniu pasiekę populiarumo viršūnę, lygiai taip pat staigiai dingsta nuo scenos tarsi į vandenį. Ji manęs klausė, ką apie tai manau, kur pats pasislėpiau, kad nebesigirdžiu ir nebesimatau, kuo užsiimu. Kodėl scenoje visgi karaliauja senieji grandai?..

Mano atsakymas žemiau, o  patį straipsnį (jame savo nuomones taip pat išsako Alicija ir Haroldas) galite paskaityti čia (nuoroda) arba čia (internet. puslapio kopija)

Straipsnio tema tikrai įdomi. Man pačiam šiek tiek sunku komentuoti, nes tiesiog praėjo per nelyg mažai laiko. Ne veltui yra posakis – viščiukus skaičiuoja rudenį. Taip ir su mumis – pažiūrėsim po metų, kitų. Sakot, realybės šou dalyviai pasiekė populiarumo viršūnę? Hiperbolizuojat. Sutinku, jog žmonės, apie kuriuos niekas iki šiol negirdėjo, per trumpą laiką tapo daugiau ar mažiau žinomi, bet tik kažkuriai daliai žmonių. Realybės šou populiarumas (vadinasi ir dalyvių populiarumas) labai priklausė nuo pačios tv reitingų, šou naujumo (bėgant laikui susidomėjimas krenta), koncepcijos (muzika ar asmeninis gyvenimas), kuriamų skandalų ir intrigų, atliekamos muzikos kokybės. Šou turi savo auditoriją, bet kiekvienas renkasi ką nori žiūrėti, ir tikrai nemažai žmonių tokius šou ignoruoja.

Kitas Jūsų klausimas – dalyviai nuo scenos dingsta tarsi į vandenį. O taip, ne kartą girdėtas pasakymas: ”vienadienės žvaigždės.” Taigi apskritai pirmiausia norėčiau pasakyti, jog ”žvaigždės” epitetas vartojamas per dažnai ir jau nuvalkiotas, netekęs tikrosios prasmės. Tuo labiau taip dirbtinai sukuriamas įspūdis, jog tie patys dalyviai yra be galo susireikšminę ir realiai nesuvokiantys padėties. Falšas.

”Kelias į žvaigždes”, asmeniškai man, buvo geras startas ir tramplinas. Šou metu, su mumis dirbo stipri LNK kūrybinė komanda. Viskas patiekiama kaip brangiame restorane – ant sidabrinio padėkliuko. Pradedant drabužiais ir grimu, baigiant pačia muzika, dainomis, ir jau net nekalbant apie visus kitus organizacinius dalykus. Šou baigėsi, gerasis džinas įlindo atgal į butelį. Tada jau tenka suktis pačiam ir tai nėra taip jau lengva. Įdirbis atsiranda tik bėgant laikui.

Žinoma, absoliučiai visi dalyviai scenoje vėliau neliks. Galbūt vieni, pamatę gamybinę virtuvę, nuspręs, kad tai ne jiems, kitiems pats šou gal tebuvo smagus nuotykis. Scenoje reikia talento, bet ne ką mažiaus svarbus faktorius yra sėkmė.

Sakote, aš pasislėpiau? Tikrai ne. Buvimas televizoriuje nėra mano gyvenimo prasmė. Nebūdamas ten nemiriau ir nemirsiu. Manau, jog, pavadinkim, populiarumo reikia siekti nuoširdžiu ir nuosekliu darbu (o ne, tarkim, skandalais, apsinuoginant – visa tai tik kreivų veidrodžių  karalystė). Po šou gerus du mėnesius vyko koncertinis turas. Labai vertinu jo metu įgytą patirtį. Šiuo metu koncertuoju privačiuose renginiuose, rašau dainas. Nesėdžiu sudėjęs rankų ir kai ateis laikas, kai realiai, o ne pūsdamas muilo burbulus, nuveiksiu kažką ypatingo, apie tai žmonės tikrai sužinos. Be to, tenka pastebėti, jog visi šou dalyviai turi tam tikrus sutarties įsipareigojimus.

Sakote, scenoje karaliauja vien senieji grandai? Prisiminkim kelis vardus ir suprasim, jog tai ne visai tiesa. Vaidas ir Augustė, Vilija ir Mino, Vudis ir Simona, Merūnas ir Radži. Čia nekalbam apie tai – patinka/ nepatinka – tiesiog šiuo metu jie YRA.

Neseniai teko bendrauti su savo bičiuliu dangiečiu Liudu. Jo pozicija įdomi ir teisinga. Jis pats sprendžia kokią muziką nori kurti ir groti, nori ją atlikti gyvai, o tai negarantuoja finansinės sėkmės.

Apibendrinant – viskam reikia laiko. Reikia suburti savo komandą, sukurti savo viziją, muzikos koncepciją. Reikia talento, ryžto, daug darbo, sėkmės, finansų ir dar bala žino ko. O gal čia suveikia ir Darvino evoliucijos teorija – išlieka stipriausieji.