Neseniai pasibaigusio „Kelio į žvaigždes III“ dalyvis Valdas Maksvytis (dalyvavęs detektyviniame žaidime „Karališkojo Birštono paslaptis“. Birštono viešbutyje „Sofijos rezidencija“, įkūnijęs Maskvos kunigaikštį Vosylių I ir griebęsis už galvos, kai viešai buvo paskelbta, jog Vosylius I negali turėti vaikų – „Tai smogs mano įvaizdžiui!“ =D ) įsitikinęs: kai gali daryti tai, ką mėgsti, gyvenimas nusidažo visai kitomis spalvomis 

– Kai ėjai į KĮŽ, ar tikrai tai darei vien dėl noro tobulėti, ar kad išgarsėtum? 

– Į KĮŽ‘ą mane atginė noras dainuoti, ir dainuoti ne tik duše. Scena turi magišką traukos jėgą – jei kartą paragauji, vėliau labai sunku sustoti... KĮŽ buvo savotiškas iššūkis. Logiška – norėjosi lipti ant scenos, norėjosi mokytis muzikinių subtilybių, galų gale norėjosi ir būti pastebėtam. Iki šiol dažniausiai vadovaudavausi racionaliu vidiniu balsu, todėl studijavau universitete. Bet kažkada tiesiog susimąstai, kad gyveni tik kartą. Ir sakai sau – gal pabandyti? Juk jei kas rytą atsikeli su ta pačia mintimi ir tuo vidiniu noru, manau, tikrai verta... Nes kai gali daryti tai, ką mėgsti, gyvenimas dažosi visai kitom spalvom. Nesigailiu. 

– Susidaro įspūdis, kad visi Lietuvos jaunuoliai itin talentingi, bet niekas jų nepastebi, jiems, kaip dabar populiaru sakyti, nėra kur savęs realizuoti, tad būtina pasimakaluoti televizijoje, parodyti savo veidelius ekranuose, ir atsivers vartai į pripažinimą... 

– Realybės šou pastaruoju metu susilaukia daug kritikos. Nesigilinsiu, kiek kokybiškai tai daroma – kokie minusai ir pliusai. Bet jei yra paklausa, visada bus ir pasiūla. O televizijų reitingai rodo, jog ta paklausa buvo. Jei yra tokia galimybė, kodėl ja nepasinaudojus? Asmeniškai aš į šou ėjau dėl savaitgalių koncertų, o ne tam, kad žmonės žiūrėtų, kaip valausi dantis. Ir kita vertus, tikrai manau, jog Lietuvos jaunimas perspektyvus. Tik gal esame per daug savikritiški. Aš už tai, jog jei turi idėją, jei turi svajonių ir kokių vidinių ambicijų, – pabandyti visada verta. O tą būdą ir kelią kiekvienas renkasi individualiai. Nėra universalios sėkmės formulės. Kaip pasiklosi – taip išmiegosi.

– Atsakinėdamas į savo fanų klubo narių užduodamus klausimus tarstelėjai, kad gyvenime nori nuveikti kažką rimto ir prasmingo. Bet rimtas gali būti ir batų pirkimas. 

– Jei žvelgsime filosofiškai, ateidami į šį gyvenimą kiekvienas gauname tam tikrą misiją. Negali gi gyventi vien tik sau. Batų pirkimą vargu ar galėčiau pavadinti gyvenimo prasme. Greičiau buitimi. Misija – vienam knygų rašymas, gal dainavimas, kitam – šeima. Taip, nes ir popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąja daugiavaikės šeimos motiną. Kiekvienas siekia save įprasminti, realizuoti, palikti pėdsaką. Ir tą pėdsaką paliekame žmonių širdyse – per kūrybą, per nesavanaudišką pagalbą ir pan. Taigi ir tuose fanų klubo klausimuose užsiminiau, kad po KĮŽ‘o dar tikrai yra ką nuveikti, nes tai tebuvo viena mažytė tarpinė stotelė. 

– Kaip pats supranti prasmingą veiklą? Tai turi būti kas nors išskirtinio, kaip mėgsta sakyti gražios panelės per mis Pasaulis rinkimus – noriu, kad pasaulyje būtų taika? Atrodytų, kiekvienas žmogus savo gyvenime nuveikia ką nors prasmingo, bet vis linkstama tokius pasakymus globalizuoti, susireikšminti. 

– Veikla – štai ko reikia. Svarbu atitrūkti nuo rutinos, kasdienybės darbų. Prasminga veikla – tai gali būti ir dainavimas chore, ir bažnyčios lankymas, nuolatinė savišvieta, taip pat altruistinė pagalba tiems, kuriems sekasi prasčiau. Galima vardyti be galo. Svarbu nebūti abejingiems net ir mažiausiems įvykiams – turėti nuomonę, principus. Taip, ir aš už taiką pasaulyje – sakau nesiekdamas to hiperbolizuoti. O skleisti ją galima kad ir per savo vaikus. Diegiant pagarbą aplinkiniams, kultūrai, tradicijoms. Vadinkite tai jaunatvišku maksimalizmu ar naiviu idealizmu – bet viskas ir prasideda nuo žmogaus vertybių sistemos. Tai pagrindas. 

– Kai baigsi mokslus, kas būsi - dainuojantis ekonometrikos specialistas ar laisvalaikiu ekonometrika užsiiminėjantis dainininkas? Apskritai ar įmanoma suderinti matematiką, statistiką ir muziką? Lygtis solfedžiuojant rašyti? 

– Yra geras posakis – ateis laikas, bus ir vaikas. Kas bus, tą ir pakrikštysim. Noro ir idėjų yra, pasiryžimo netrūksta. Bet viską pats gyvenimas dažnai sustato į savo vietas. Tam padėti gali ir tinkama vieta, tinkamas laikas ar gyvenime sutikti žmonės. Artimiausi planai – baigti ekonometrikos magistro mokslus. Pamąstau apie muzikines studijas. Ir apskritai – įdomūs Jūsų klausimai... Nejau chirurgas turi vien tik operuoti, o negali domėtis literatūra, menais, galų gale pats muzikuoti? Žmogaus galimybės yra neišmatuojamos. Nereikia kišti visko į standartinius rėmus. 

– Dabar tau galvoje - vien koncertiniai turai, CD įrašai, kūryba... O kaip gerbėjų minios po kojomis? Nepabuvęs kokiam KIŽ‘e ar „Danguje“ neturėsi tiek prie scenos klykiančių panelių, užkulisiuose autografų prašančių ašaromis apsipylusių nepilnamečių... 

– Pats geriausias dalykas, kurį duoda šis šou, – žmonės. Sutikau daug gabių ir talentingų, kūrybingų ir žaismingų, gerų ir nuoširdžių Asmenybių. Gerbėjų yra. Įvairių. Gal tai tik vaikelis, užmiegantis man dainuojant (tikiuosi ne iš nuobodumo), o gal šimtametis senučiukas, linguojantis į taktą. Tai ne tik mažos mergaičiukės, bet ir brandūs žmonės. Ir nieko bloga čia nematau. Esu dėkingas už palaikymą, už rūpestį ir šilumą, už dainavimą kartu. O kiekvienas solidarizuojasi vis kitaip – vieni, kaip ir sakote, gal apsipils ašaromis, kiti – viduje nusišypsos, vieni rėks ir skanduos, kiti subtiliai niūniuos. Visi esame skirtingi. O čia ir slypi gražumas. 

– Ar tu, kaip kiti neseniai išpopuliarėję iki tol nežinoti talentai, galėtum sakyti esantis geidžiamiausias vaikinas, kuriam neatsispirtų nė viena panelė, sutiktų net poros valandų nuotykiui? Apskritai kaip vertini tokius pasakymus - tai pasipūtimas ar nepagarba sau? 

– Pirmiausia, ko gero, tai nepagarba net ne sau, bet merginai. Atsimenat, kalbėjau apie vertybių sistemą, kultūrą, tradicijas? Dar galėtume prisiminti ir Dekalogą. Tai buvo sukurta ne be pagrindo... Nenoriu pasirodyti koks šventeiva. Toks ir nesu. Visi darome klaidų. Vėlgi šios situacijos vadinti nei paklydimu, nei norma nenoriu. Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę, o tokie nuotykiai – tiesiog ne man. 

–  Kiek laiko skiri savo dainų žodžiams parašyti? 

– Platųjį pasaulį kol kas išvydo tik pora mano dainų. Jų yra ir daugiau. Laikas – reliatyvi sąvoka. Vienam atrodys daug, kitam mažai. Nežinau, nuo ko priklauso – kartais tereikia kelių akimirkų, kartais dienos, o galima kankintis ir visą savaitę, bet taip nieko dora ir neišeis. Matyt, tam reikia mūzos ar įkvėpimo. Kuriu po tam tikrų išgyvenimų, įvykių, išgirdęs patinkančią melodiją, atėjus tinkamai nuotaikai. Tada ir sakau: pagavo kūrybinis įkvėpimas. 

– Kaip vertini poeziją kaip meną? To išmokti irgi gali kiekvienas, turintis nors kiek kalbos nuovokos, ar vis dėlto reikalinga dar ir Dievo dovana? 

– Literatūra – proza ir poezija – man labai artimas menas. Tai vertinu labai teigiamai. Kad rašytum, svarbiausia vidinis noras, o tai, manyčiau, ir yra Dievo dovana. Rašyti gali kiekvienas. Tik patys žmonės vėliau atsirenka, kieno kūryba ilgainiui apklojama storu dulkių sluoksnių, o kieno vadinama perliukais ar šedevrais. Bet kodėl nepabandžius? 

– Koks tavo mėgstamiausias poetas? Lietuvių, užsienio? Kieno eiles skaitydamas pajunti sielos atgaivą, pasimokai, o gal pasigaili negalintis taip sklandžiai keliomis eilutėmis išsakyti to, kas atrodo paprasta, o sudėliota eilėmis tampa nuostabu? 

– Vienareikšmiškai Vytautas Mačernis. Paprastas, bet neprastas. Kaip kažkur skaičiau, viskas viename – talentas, noras mokytis, ryžtas, o kalbant apie kūrybą – prasmė, rimas, nuoširdumas... 

– Kaip vertini savo dainų tekstus? 

– Esu savikritiškas. Visada galėčiau rasti, prie ko prikibti, ką galima būtų tobulinti ir taisyti. Tiesiog ten įdėta daug sielos. Ir jei žmonėms tai patinka, jei tai vertinama, man yra tikra atgaiva. 

– Jei turėtum galimybę pasirinkti, su kuriuo dainininku sudainuoti duetu, kam atiduotum pirmenybę? 

– Iš lietuviškų grupių dainių man patinka „69 danguje“, Jurga, R.Ščiogolevaitė, R.Čivilytė, K.Kerbedis, P.Meškėla, Č.Gabalis ir Inga, „Inculto“, „Skamp“, „Pieno lazeriai“, „dangiečiai‘ Vaidas ir Augustė ir pan. Jie visi gal labiau pop atlikėjai. Dar norėčiau paminėti: I.Dirgėlaitė, J.Milius, A.Orlova. Norėčiau duetų su kiekvienu iš jų ir su visais kartu. O kiekviena daina yra skirtinga. Svarbu pati idėja ir jos įgyvendinimas. Nesureikšminu vardų, pasiekimų. Visi esame lygūs. Duetas su to norinčia maža mergaičiuke man būtų ne ką mažiau reikšmingas nei su minėtais scenos vilkais. 

– Kokiame šou dar norėtum dalyvauti? 

– Gyvenimas jau yra šou. Jei rimčiau ir jei kalbėtume apie televizinius projektus, dalyvaučiau ten, kur galėčiau pasisemti naujos patirties, įspūdžių, žinių. O šiaip mane vilioja scena. Ir tai gali būti teatras, miuziklas, roko opera, dainuojamosios poezijos vakaras, mažas ar didelis koncertas. Šou... Skamba pompastiškai. Aš vertinu tikrumą, nuoširdumą.